Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Borchesas

Argentinos išskirtinumo ženklas yra ne tik aistringasis šokis tango – šalį išgarsino ir unikalūs rašytojai Chorchė Luisas Borchesas (Jorge Luis Borges, 1899–1986) bei Chulijas Kortasaras (Julio Cortázar). Borchesas sukūrė intelektualios novelės tipą ir savo matematiškai preciziška kūryba padarė įtaką daugeliui XX a. žodžio meistrų. Jis mokė kalbėti glaustai ir tik apie tai, kas esminga. Taip pat reiškėsi kaip poetas, eseistas, kritikas, vertėjas.
Novelinės sintezės viršūnę pasiekusio Borcheso tekstų sudėtingumas ir labai koncentruotas rašymas vaizdingai apibūdinamas taip: jis davė pradžią literatūrai, pakeltai kvadratu, ir kartu literatūrai, kuri yra tarsi iš pačios savęs ištraukta kvadratinė šaknis. Pasakyta įmantriai, bet taikliai, nes perprasti jo siūlomas neįprastas struktūras ir kalbinio žaidimo taisykles, išlukštenti užkoduotas prasmes labai nelengva. Pats mėgo kartoti, kad skaitymas yra daug svarbesnė intelektinė veikla už rašymą ir kiekvienas skaitymas „perrašo tekstą“. Borchesas konstravo mažo formato kūrinius, kuriuos pats vadino „fikcijomis“ (tai, kas nesama, įsivaizduojama), ir neparašė nė vienos storos knygos. Pirmoji lietuviškai pasirodžiusi novelių rinktinė taip pat vadinosi Fikcijos (2000) ir sąlygiškai paženklino rašytojo gimimo šimtmetį.
Susiduriame su proza, kuri grįsta ne istorijų ar santykių pasakojimu (visai nerasime meilės dramų), bet vaizduotės konstruktyvumu ir erudicija. Kartais paaiškinimų ir komentarų kūrinio gale tiek daug, kad juos galima skaityti kone kaip antrą lygiagretų tekstą (juos gausiai rašė ir pats autorius, ir jo tekstų vertėjai iš ispanų kalbos). Sakyta, kad trijuose puslapiuose šis rašytojas gali pateikti viso romano santrauką.
Borchesas gimė Buenos Airėse 1899 m., mirė Ženevoje 1986 m. Jo gyvenime Lotynų Amerika ir Europa glaudžiai susipynusios. Paauglystę praleido Europoje, trumpam buvo susižavėjęs avangardo estetiniais ieškojimais, tačiau grįžęs į Argentiną nuo jų nutolo, atsigręžė į universalizmą ir vietinį koloritą (criollismo), nors nemėgo tango (laikė jį sentimentaliai erotišku), bet dievino vyrų pramogą milongą – lėtą šokį, kuriuo, lydint gitaros muzikai, pasakojama apie drąsą, peilius ir dvikovas. Borchesas niekada nesimokė universitete, bet buvo nepaprastai išsilavinęs (teigė, kad universitetą jam atstojo tėvo – kario ir psichologijos profesoriaus – biblioteka), mokėjo ispanų, anglų, lotynų, prancūzų, vokiečių kalbas, iš auklės paragvajietės išmoko indėnų (guarani genties), išvertė į ispanų kalbą keliolika geriausių XX a. Europos literatūros klasikų kūrinių. Po traumos apakęs rašytojas ėmėsi ugdyti protą, o nuotykių ieškojo žinynuose ir knygose (viena mėgstamiausių – Britų enciklopedija). Yra dirbęs mažos vietinės bibliotekos tarnautoju, o už nepaklusnumą Argentinos diktatoriaus Perono valdymui pažemintas iki turgaus vištų ir triušių inspektoriaus. Vieną dieną turguje nebepasirodė – ėmė keliauti po pasaulį ir skaityti paskaitų ciklus. Svarbiausia moteris jo gyvenime buvo motina, sulaukusi beveik šimto metų. Rašytojas pirmą kartą vedė vėlai (68-erių) ir nesėkmingai. Antrąja jo žmona tapo studentė, sekretorė, autorinių teisių paveldėtoja Maria Kodama. Visų Borchesą supusių moterų misija – būti neregio „akimis“, tačiau jo kūryboje moterų beveik nesama, neplėtojamos vyro ir moters santykių, meilės temos. Kritikai jo poezijoje randa vieną vienintelį meilės eilėraštį. Rašytojas nemėgo atvirų autobiografinių detalių, jas užmaskuodavo išmone, alegorijų ir simbolių šydu ir manė, kad fantastinė literatūra taip pat grįsta patirtimi, kaip ir realistinė.
Borchesas siekė universalumo – dažname jo kūrinyje vyrauja visa apimantys simboliai: sodas, visata, labirintas, pasaulio biblioteka kaip visų žinių kaupyklos, visų laikų ir visų erdvių pilnatvė, įmanomų ir neįmanomų dalykų suma. Prieš 70 metų parašyta novelė „Babelio biblioteka“ išgarsino rašytoją, griežtas jo mąstymas ir taupus stilius paveikė visą žymiausių Lotynų Amerikos romanistų kartą. XX a. septintajame dešimtmetyje Paryžiuje Borcheso kūrybai skirtas specialus žurnalo numeris, jis tapo tarptautine garsenybe. Įdomi detalė: į novelę „Babelio biblioteka“ įterpiamas neva penkių šimtų metų senumo tekstas, kuriame minima ir lietuvių kalba – „samojedų–lietuvių dialektas, paimtas iš guarani, su klasikinės arabų kalbos moduliacijomis“. Kai ispanistas ir menotyrininkas Stasys Goštautas, asmeniškai pažinojęs Borchesą, paklausė, kaip tokia neįtikėtina etimologija galėjo atsirasti, šis paaiškinęs, kad turtingos tėvo bibliotekos senoje enciklopedijoje radęs lyginamąjį sanskrito ir lietuvių kalbos žodynėlį.
„Babelio biblioteka“ vaizduoja begalinę knygų aibę, o novelė „Smėlio knyga“, davusi antraštę visam rinkiniui, šlovina begalinę puslapių aibę – tai nelyg būties galimybių versmė, nes puslapiai ir tekstas nesikartoja, kad ir kiek tą knygą vartytum. Pasaulio sutvėrimo, žmogaus prigimties slėpiniai yra tokių pasakojimų daugialypiškumo pagrindas. Visa apimantis daiktų ir reiškinių sąryšingumas, pasaulio kilmės mįslė užkoduota novelėje „Dievo rašmenys“. Įkalintas belangėje actekų žynys tiki, kad pirmąją pasaulio sutvėrimo dieną Dievas užrašė burtažodį, galintį apsaugoti nuo būsimų nelaimių ir katastrofų. Kaip jį įminti? Nežmoniškomis pastangomis žynys permano paslaptį iš jaguaro dėmių, išskaito „juodus rašmenis gelsvai rudame kailyje“, bet skelbti to garsiai nebemato prasmės. Patyrus begalinį būties vientisumą, žemiškos aistros, valdžios troškimas nebeatrodo svarbios.
Borcheso kūrybos problemikos universalumą užtikrina jo erudicija – tai įvairių civilizacijų, kultūrų, religijų žinovas, laisvai operuojantis Lotynų Amerikos, senosios ir Naujųjų amžių Europos, Rytų šalių istorijos, mitologijos, filosofijos, ezoterikos, menų faktais ir idėjomis, aliuzijomis ir citatomis. Jo aistra – sisteminti, kataloguoti, apibendrinti. Kaip šmaikštus paradoksas kultūroje įsigalėjo Borcheso gyvūnų skirstymo skaičiuotė, kai rašytojas vieną greta kito vardija skirtingiausius bendro pagrindo neturinčius reiškinius: gyvūnus skirsto į „priklausančius imperatoriui“, „balzamuotus“, „prijaukintus“, „undines“, „nesuskaičiuojamus“, „šunis“, „pasakų“ ir pan. Anot Jūratės Baranovos, šis sąrašas išjudina mūsų mąstymo įpročius, koordinates ir plokštumas. Kur galėtų susitikti tie gyvūnai? Aišku, kad tik kalbos erdvėje.
Polinkį į klasifikaciją liudija ir originali Pramanytų būtybių knyga, apimanti net 120 trumpų, abėcėlės tvarka išrikiuotų enciklopedinių pasakojimų apie įvairių tautų mitologines, folklorines ir literatūrines būtybes. Vienos jų gerai pažįstamos iš vaikystės pasakų (elfai, troliai, drakonai, fėjos, nimfos, džinai), kitos įkūnija priešistorinio žmogaus baimes (valkirijos, lemūrai, garuda, minotauras, cerberis, lamija, baziliskas), treti padarai išgalvoti mistikų, filosofų, rašytojų, kaip antai Češyro katinas iš Luiso Kerolio (Lewis Carroll) Alisos stebuklų šalyje. 74-as Pramanytų būtybių knygos pasakojimas „Minotauras“ atkartoja Antikos mitą (Kretos karalienė nuo baltojo jaučio pagimdė sūnų pabaisą – Minotaurą, kuriam paslėpti buvo pastatytas labirintas ir aukojami žmonės): „Mintis pastatyti namą taip, kad žmonės nerastų išėjimo, ko gero, dar keistesnė negu žmogus jaučio galva, tačiau abidvi išmonės gerai dera tarpusavyje, o labirinto vaizdinys tinka Minotauro vaizdiniui. Visai natūralu, kad baisaus namo viduryje turi gyventi pabaisa“, – aiškina Borchesas beveik moksliniu stiliumi.
Novelės „Asterijo namai“ pasakotojas pakiliai kalba „aš“ vardu, sakosi esąs vienintelis žemėje ir didžiuojasi, kad jo namams nesą lygių. Kas jis – toks galingas, pasipūtęs, nemokantis skaityti, nuobodžiaujantis ir vienišas? Tik paskutinis sakinys atskleidžia, kad monologą sakė pabaisa Minotauras; vėliau jį nudobė herojas Tesėjas, kuris iš karalaitės Ariadnės gavo siūlą, išvedusį iš labirinto. Žinomo mito interpretacija, naujas senųjų kultūros tekstų perrašymas – būdingas Borcheso kūrybos bruožas. Anot menininko, visi esame skolingi anksčiau kūrusiems rašytojams, o perkūrimo veiksmas yra ir atkūrimas, suaktualinimas, kultūros ženklų grąžinimas į apyvartą. „Viskas jau yra įvykę ir viskas amžinai pasikartoja“, – sako Borchesas, bet visada galima atrasti originalių metaforų tam įvardyti.
Greta daugiaprasmių ir dažnai pasikartojančių sodo, rato, labirinto metaforų viena svarbiausių Borcheso prozoje yra sapno koncepcija. Ar aš gyvenu? O gal mane sapnuoja? Gal pabundame ne į tikrovę, o į ankstesnį sapną? Novelė „Laukimas“ vaizduoja įtampą laukiant mirties. Iš vagių ir nusikaltėlių būrio ištrūkti neįmanoma, tad vyras nusižeminęs laukia pelnyto keršto, kol jį iš tiesų nušauna. Jis tiek kartų sapnavo šią baigtį, kad atėjus atpildo valandai nebežino, ar tai sapnas, ar tikrovė.
Borchesas savo prozoje sukūrė žaismingą fantastinį pasaulį, kuriame absurdas ir paradoksai neslegia, o tik pabrėžia būties mįslingumą, kur karaliauja mistika, teologija, filosofija, labirintai ir veidrodžiai, stipraus vyro kultas (rašytojo proseneliai kovojo už Argentinos Nepriklausomybę, o vyro idealas buvo mirtis ant žirgo).

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Borchesas

Ar žinote, kad...